Mes, švietimo bendruomenės nariai, akivaizdžiai matome, kad pastaraisiais metais labai pasikeitė ir mokiniai, ir mokymosi kontekstas. Marc Pensky savo garsiajame straipsnyje „Skaitmeninio pasaulio čiabuviai ir imigrantai"[1] teigia, kad „mūsų mokiniai pasikeitė iš esmės. Šiandienos mokiniai nėra tie žmonės, kuriuos numato mokyti mūsų švietimo sistema. (..) Šiandienos mokiniai yra pirmoji karta, augusi ir brendusi su skaitmeninėmis technologijomis, o mes - mokytojai, būdami tik imigrantais skaitmeniniame pasaulyje, manome, kad mūsų „ugdytiniai yra tokie pat, kokie visuomet buvo mokiniai, ir kad tie patys metodai, kurie tiko mokytojams, kai šie buvo mokiniai arba studentai, tiks ir dabartiniams jų mokiniams" Mes, švietėjai, kuo toliau, tuo labiau suprantame, kad ši prielaida nebegalioja ir turime kažką keisti iš esmės.
Pasikeitė ir keičiasi ne tik mokiniai. Keičiasi ir visuomenė, ir darbo rinka bei daugelio profesijų atliekamo darbo pobūdis. Labai pasikeitė šeimos vaidmuo, migracija ir kiti socialiniai pokyčiai iš esmė suardė per šimtmečius nusistovėjusį gyvenimo būdą. Randasi įvairių naujų mokymosi technologijų, besiremiančių mokymosi tyrimų duomenimis. Matome ryškias tarptautines mokymosi tendencijas, pvz. lanksčias programas, didesnį dėmesį kompetencijoms ir bendriesiems gebėjimams, asmens tobulėjimui bei gerai savijautai, ugdymo turinio siejimą su gyvenimo aktualijomis, didesnį informacinių technologijų taikymą.
Šie pokyčiai verčia iš esmės permąstyti ugdymo turinį , tad Lietuvos pasirinktas į kompetencijas orientuotas ugdymo turinio planavimas ir rengimas atitinka tarptautines tendencijas.
Įvairios šalys renkasi skirtingus ugdymo turinio formavimo kelius. Nemažai šalių, kaip ir Lietuva , nacionalinį ugdymo turinį dėlioja pagal ugdymo sritis ir mokomuosius dalykus. Škotija, Šiaurės Airija, Naujoji Zelandija išskiria svarbiausius gebėjimus ir vertybes ir mokomuosius dalykus panaudoja tiems gebėjimams ir vertybėms išugdyti, pvz. mąstymo, savivaldos, dalyvavimo gebėjimai , pagarbos, tolerancijos ir kt. vertybės. . Tarptautinio bakalaureato mokyklose remiamasi teminiu ugdymo turinio planavimo principu, kai mokykla per visus mokomuosius dalykus vienu metu nagrinėja vieną temą, pvz. Viduramžiai. Lietuvoje ugdymo turinio centre yra mokomieji dalykai, tačiau esame išsikėlę esmines kompetencijas, tokias kaip pažinimo, mokymosi mokytis, asmeninę, kūrybiškumo, komunikavimo, socialinę kaip pagrindinį ugdymo tikslą.
Nei vienas iš šių ugdymo turinio „konstravimo" būdų nėra idealus, tačiau iš kiekvieno galima perimti tuos elementus, kurie padeda ne tik suteikti mokiniams reikiamų dalykinių žinių, bet ir padėtų įgyti esminių kompetencijų pagrindus. Bet kaip tai padaryti ? Kaip mums „praturtinti" mokomųjų dalykų ugdymo turinį taip, kad mokiniai išmoktų ir bendradarbiauti, ir mąstyti, ir mokytis, ir užjausti kitą? Tai ir yra didžioji paslaptis, bet pabandykime kartu ją atskleisti.
Pirmiausia turėtume nusiraminti ir laikytis nuostatos, kad visa švietimo bendruomenė, apimanti ir ugdymo turinio kūrėjus, ir mokytojus, ir mokyklų vadovus, išorės auditorius ir visus kitus, šiuo metu mokosi to paties. Visi mokomės interpretuoti bendrąsias programas, ir nėra tų, kurie tai išmanytų daug geriau už kitus. Visi esame ieškojimų kelyje. Niekas mums nepasakys, kas yra tikrai gerai, o kas blogai, savo kelią turime atrasti patys savo mokykloje ir klasėje. Todėl pirmasis žingsnis ir turėtų būti kompetencijų interpretavimas , išsivertimas į savo kalbą.
Pradėkime nuo išsiaiškinimo, kas gi yra tos šešios esminės kompetencijos . Imkime, pavyzdžiui, mokymąsi mokytis. Padėkime į šalį Bendrąsias programas ir pabandykime įsivaizduoti, ką geba mokinys, kuris moka mokytis:
•· Ką jis/ji turėtų žinoti apie mokymąsi?
•· Kokius gebėjimus bei įgūdžius turėtume mokiniams įskiepyti?
•· Iš ko mes suprasime, kad mokiniai tuos gebėjimus turi?
Vieno projekto[2] dalyviai taip savais žodžiais aprašė Mokymosi mokytis kompetenciją. Šios kompetencijos šūkis būtų - „Noriu mokytis!". Toks bus mokinys, jau mokantis mokytis:
„Mokėdamas mokytis, patirsiu mokymosi džiaugsmą, gebėsiu įsivertinti savo stipriąsias ir silpnąsias puses, išsikelsiu realius mokymosi tikslus, numatysiu mokymosi kelią, o įsivertinęs sėkmę, mokysiuos toliau.
Mokiniai:
•· Išsiaiškina, kurios asmeninės savybės padeda mokytis;
•· Išsikelia aiškius mokymosi uždavinius;
•· Pasirenka tinkamus mokymosi būdus ir informacijos šaltinius;
•· Geba planuoti laiką
•· Stebi ir apmąsto pažangą."
Nusakę konkrečią kompetenciją apibendrintai, turėtume eiti giliau ir išskirti labai konkrečius kompetencijos elementus, kurie būtų mums labai aiškūs ir , svarbiausia, pamatuojami ir akivaizdūs mokinių veikloje. Turėdami savo viziją, iš kokių elementų susideda kiekviena esminė kompetencija, turėtume apmąstyti , kaip jas plėtoti lygiagrečiai su kiekvienu mokomuoju dalyku.
Jau visi suprantame, kad kompetencija - tai visuma žinių, gebėjimų, nuostatų ir ji pasireiškia tik per konkrečią veiklą. Tai reiškia, kad pats ugdymo procesas turėtų būti aktyvus, orientuotas į mokinių įsitraukimą į mokymosi procesą. Visi dažnai tai kartojame, bet ar mums yra aišku, ką tai reiškia, kas keičiasi mūsų klasėse? Vėlgi turėtume patys sau išsiaiškinti, kaip tai suprantame, kaip atsakytume į klausimus:
•· Kas yra mokymosi organizatorius? Ar tik mokytojas, o gal kartais mokyti gali ir mokiniai, ir tėvai, ir kiti su mokykla nesusiję asmenys? O gal ir kiti mokyklos darbuotojai gali būti įsitraukę į ugdymo procesą? Juk mokymasis vyksta ne tik per pamokas, bet ir per pertraukas ir viso mokyklos gyvenimo metu.
•· Ko mes mokome? Ar mūsų perteikiamas ugdymo turinys yra prasmingas mokiniams? Ar jis turi ryšį su jų gyvenimu? Ar mes žinome kuo gyvena mokiniai, kas jiems įdomu, kokius klausimus jie kelia? Ar mokiniai turi galimybę spręsti realias problemas, pasinaudoti savo vaizduote ir kūrybinėmis galiomis?
•· Kada mes mokome? Ar griežtai į 45 minučių pamokas suskirstytas mokymosi laikas yra geriausia, ką mes galime pasiūlyti mokiniams? O gal mes galime tai iš esmės permąstyti, gal turėtų atsirasti ištisos dienos , skiriamos vienam mokomajam dalykui arba temai? Gal kartais mums reikia trumpų 15-20 minučių mokymosi atkarpų? Aišku, čia mes esame suvaržyti įvairiausių apribojimų, bet ar pabandėme tai pakeisti?
•· Kur mes mokome? Ar visada klasė yra mūsų išsikeltiems mokymosi tikslams tinkamiausia aplinka? O gal dažniau išeikime į koridorių, valgyklą, biblioteką, muziejų ar gamtą? Ar mes tinkamai išnaudojame ir turimas mokymosi erdves? Ar mūsų erdvės pritaikytos mokinių bendradarbiavimui ir aktyviai veiklai? Grįžus po apsilankymų kitų šalių mokyklose, mūsų mokyklos atrodo be galo sterilios, kaip operacinės, kartais jose net nėra jausmo, kad čia vyksta aktyvus mokymasis. Deja, tvarka ir ramybė mums yra svarbiau už mokymąsi. Juk mokymasis yra kūrybinis procesas, tad turime susitaikyti su tuo, kad bus ir triukšmo, ir šiokios tokios betvarkės, bet jeigu, mes, mokytojai, gebame aktyvų mokymąsi organizuoti, tai toje betvarkėje visada bus aiškios taisyklės, mokiniai žinos savo vaidmenis bei veiklos žingsnius, tad tik nesuprantantis kas vyksta klasėje , manys kad čia kažkoks chaosas.
•· Kaip mes mokome ir vertiname? Į kompetencijas orientuotas ugdymas yra neįmanomas, jei mes dirbame izoliuotai, po vieną. Kiek mokykloje bandome integruoti ugdymo turinį, rengti bendrus tarpdalykinius mokymosi projektus, kartu aptarti vienos klasės ar koncentro mokinių mokymosi ypatumus? Turime kiekvienas savęs paklausti, kas man svarbiau - ar mano mokomasis dalykas, ar konkretus mokinys, koks jis ar ji išeis į gyvenimą? Kokias mokymosi strategijas, metodus mes taikome? Kokios proporcijos mūsų pamokose tarp mūsų tiesioginio mokymo ir pačių mokinių aktyvios veiklos? Ar visada mokiniai žino, ko jie išmoks konkrečioje pamokoje, kaip ir už ką jie bus įvertinti? Ar mokiniai prisiima atsakomybę už savo mokymąsi, ar mes visą atsakomybę nešame ant savo pečių? [3]
Dar vienas svarbus dalykas: į kompetencijų ugdymo planavimą turime įtraukti ir pačius mokinius.
Juk dabar manome, kad tai tik mūsų, mokytojų, reikalas, o mokiniai tas kompetencijas įgis savaime, nesąmoningai. Tačiau mokymasis yra sėkmingas tada, kai žinome, koks turėtų būti mokymosi rezultatas. Net ir pradinių klasių mokiniai yra tikrai pajėgūs suprasti, kas yra mokymasis mokytis, bendradarbiavimas, tolerancija, tik turime kartu su jais tai išsiaiškinti ir leisti jiems tai jiems išsakyti savo kalba. Mokyklų tobulinimo centro iniciatyva 2008 m. atliktoje Vilniaus mokinių apklausoje, mokiniai taip apibrėžė kompetenciją: „tai gebėjimas ką nors daryti; mokėjimas tinkamai elgtis, tinkamai atlikti pareigas; gebėjimas atlikti tam tikrus veiksmus arba tam tikro dalyko, srities išmanymas".
Ketvirtokai teigia, kad „baigus pradinę mokyklą svarbiausia mokėti mokytis pačiam.(...) Žmogus turi būti mandagus, gerbti kitus, elgtis pagal priimtas taisykles". Vyresnių klasių mokiniai mano, kad "svarbiausia kompetencija yra komunikabilumas, mokėjimas bendrauti, nes reikia kalbėti protingai, logiškai." Mokiniai turi nuomonę ir apie ugdymo proceso organizavimą: „manau, reikėtų daugiau mus mokyti savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi, mokėjimo save pristatyti. Daugiau savarankiškų darbų ir tų darbų pristatymo." Mokiniai turi ir labai konkrečių pasiūlymų: „galėtų mokykla leisti mokiniams „parduoti" idėjas, pavyzdžiui paskelbti Vasario 16-osios minėjimo scenarijaus konkursą, tada mokiniai noriai dalyvautų , o be to, ugdytųsi svarbius gebėjimus".[4]
Tad pasitikėkime mokiniais ,kalbėkimės su jais apie mokymąsi, leiskime jiems prisiimti atsakomybę ir tai padės mums ne mokyti, o būti tikrais mokymosi proceso organizatoriais.
Skirkime laiko mokykloje visiems kartu išsiaiškinti bendruosius ugdymo tikslus, kiekvieną esminę kompetenciją, susitarkime kaip suprantame aktyvų mokymąsi, atraskime mokiniams įdomių aktualių temų, kurios leistų mokiniams patirti mokymosi džiaugsmą.
Eglė Pranckūnienė
[1] M.Pensky „Skaitmeninio pasaulio čiabuviai ir imigrantai", Informacinis leidinys „Vilniaus mokykla" , Nr.12, psl.8-10
[2] Ugdymo plėtotės centro įgyvendinamas projektas „Pagrindinio ugdymo pirmojo koncentro (5-8 klasių)mokinių esminių kompetencijų ugdymas".
[3] Remiamasi minėto projekto lektorių ir dalyvių mintimis
[4] Kompetencijomis grįsto ugdymo prielaidos Vilniaus mokyklose. Sud. G.Linkaitytė:Garnelis, Vilnius, 2008, psl.77-85