Prieš dvidešimt metų buvo pradėta pertvarkyti mokyklą. Siekta ištirpdyti sovietmečio negeroves ir sukurti patriotišką bei pilietišką asmenybę ugdančią mokyklą. Į mokymo įstaigas, kurios dešimtmečius buvo priverstos skleisti ateistinę ideologiją, sugrįžo ne tik tikybos pamokos, bet ir galimybė krikščionims mokytojams atvirai išpažinti savo vertybes. Deja, žvelgiant į nūdienos Lietuvos mokyklą, tenka pripažinti, jog problemų netrūksta: jos tapusios ne tiek asmenybės ugdymo vieta, kiek žinių fabrikais, niekaip nepavyksta įveikti patyčių ir nepagarbos viruso, mokytojo autoritetas tiek mokinių, tiek visos visuomenės akyse, labai sumenkęs.

Mielieji Mokytojai, Su Rugsėjo 1-ąja! Prasmingų naujųjų mokslo metų, įdomios, spalvingos kasdienybės pažinimo džiaugsmo Jūsų mokiniams!..

„Renkuosi mokyti“ – jau trejus metus vykstanti ilgalaikė socialinė programa, kurią vykdo viešoji įstaiga „Mokyklų tobulinimo centras“. Pastaraisiais metais mokyklų kolektyvuose jaučiamas jaunų žmonių, įkvepiančių minčių ir drąsių idėjų stygius, o mokytojo profesija – nepelnytai nuvertinama. Dėl to gabūs specialistai ir pedagogo profesiją įgiję absolventai dažnai net nesvarsto: ar rinktis darbą mokykloje. Tikimasi, kad ši programa leis jauniesiems pedagogams ugdyti asmenines lyderystės savybes, svarbias tolesnei karjerai.

Programos „Renkuosi mokyti!” dalyvė Indrė Mateliūnaitė po dvejų metų pedagoginės veiklos: „Darbą mokykloje tiesiog įsimylėjau.” Stanislovo Kairio pokalbis

Jei kas paprašytų Lietuvos gyventojus įvardinti sritis, kurios, jų nuomone, yra keistinos ir netobulos, tikriausiai atsirastų nemažai tokių, kurie paminėtų švietimą. Pastaruoju metu kyla vis daugiau diskusijų apie darbo mokyklose trūkumus ir būdus, kaip keisti nusistovėjusią tvarką, kuri dažnai neatitinka mokinių poreikių. Viena iš mokyklos kaitos priemonių yra programa „Renkuosi mokyti“. Tai pirmoji Lietuvoje ilgalaikė privati verslo iniciatyva, siekianti įkvėpti pokyčius Lietuvos švietimo sistemoje. Šios programos tikslas yra pritraukti pačius geriausius aukštųjų mokyklų absolventus, kurie, baigę studijas, dvejus metus dirbtų mokytojais. Programa „Renkuosi mokyti“ pradėjo veikti 2008 m. vasario pabaigoje. Tuomet iniciatoriai sakė, kad programoje jaunimas turėtų dalyvauti visų pirma dėl asmenybės tobulėjimo. „Talentingas mokytojas per dieną dažnai padaro daugiau svarbių sprendimų negu įmonės vadovas – todėl ši patirtis pravers bet kuriame darbe, o programos dalyviai neabejotinai bus geidžiami darbuotojai daugelyje šalies bendrovių“, – tuomet sakė programą organizuojančio „Mokyklų tobulinimo centro“ direktorė Eglė Pranckūnienė. Šiais metais savo darbą pirmoji „Renkuosi mokyti“ jaunųjų mokytojų laida baigė ir buvo suformuota nauja, antra laida. Ta proga susitikome su dvejus metus mokyklose dirbusiais pirmosios „Renkuosi mokyti“ laidos dalyviais ir pasikalbėjome apie mokyklos kasdienybę, iššūkius, su kuriais susiduria jaunas mokytojas, švietimo ateitį ir mokyklos tobulinimo galimybes. Su pirmosios „Renkuosi mokyti“ laidos dalyviais susitikome „Mokyklų tobulinimo centro“ patalpose, kuriose jie per pastaruosius dvejus metus praleido gana daug laiko. Po trumpos pažinties iškart pradėjome kalbėtis apie darbą mokykloje ir joje patirtus įspūdžius. Pirmieji „Renkuosi mokyti“ dalyviai dirbo skirtingose mokyklose, dėstė skirtingus dalykus įvairaus amžiaus mokiniams. Pasak jų, darbas mokykloje jiems atskleidė nematomą mokytojo darbo pusę. Darbo, kuriame galioja daug nerašytų taisyklių, kyla nežinomybė, kuo gali pasitikėti. Be to, dalyviai išskyrė ir tai, jog mokyklose vyrauja moteriškas kolektyvas, kuriame dirbti yra gana sunku. Kai kurie jaunieji mokytojai sakė, kad sunkiausia mokykloje dirbti buvo pirmas tris savaites. Jų metu atrodė, kad niekas nesiseka ir tuoj reikės viską mesti, tačiau po to įvyko lūžis, po kurio nebeatrodė, kad viskas taip sunku ir komplikuota. Naujovės mokyme ir motyvuoti mokytojai Po pokalbio su „Renkuosi mokyti“ pirmosios laidos dalyviais paaiškėjo, kad nauji mokymo būdai nėra visada veiksmingi. „Tik pradėjus dirbti mokykloje stengiesi taikyti naujausius mokymo metodus, apie kuriuos prieš tai skaitei knygose, ir entuziastingai juos rodai savo mokiniams. Tačiau po kurio laiko supranti, kad jiems tai įspūdžio nedaro. Jei pasiūlai mokytis žaidžiant, jie atkerta – „Ką mes išmoksime, jei žaisime?“. O jei duodi mokytis iš vadovėlių – tai jiems jau nuobodu“, – sakė jaunieji mokytojai. Nežiūrint to, jie pripažino, kad mokytojas, nepaisydamas sunkumų, visada turi stengtis duoti vaikams kiek įmanoma daugiau, nes nuo to priklauso labai daug dalykų. Pavyzdžiui, per dvejus darbo metus mokyklose „Renkuosi mokyti“ dalyvių el. pašto dėžutės buvo užkimštos mokinių laiškais, o mintys, kaip pagerinti vedamas pamokas, persekiojo net plaunant grindis. „Sunku atsiriboti nuo mokyklos, nes tuo darbu gyveni. Ir galima labai aiškiai matyti, kurie mokytojai yra tam pasišventę, o kuriems tai tik formalumas ir laiko skaičiavimas iki skambučio, skelbiančio pamokos pabaigą, čirškimo“, – savo pastebėjimais dalinosi programos dalyviai. Paklausti, ar mokyklose daug yra atsidavusių mokytojų, jie atsakė, kad tokių ten yra gal tik 20 proc. Likę 80 proc. mokytojų į savo darbą žiūri labai formaliai ir nekūrybiškai. Išgirdę tokį atsakymą su kolege susižvalgėme ir jaunųjų mokytojų paklausėme, ar tie 20 proc. ir nebus mūsų ieškomi švietimo lyderiai? Tačiau tai, ką jie mums atsakė, buvo kiek netikėta. „Niekas iš jų apie tai negalvoja. Be to, niekas neleidžia net pagalvoti apie tai. Kai kuriose mokyklose net jaučiasi idėjų užmušinėjimas“, – tvirtino mūsų pašnekovai. Karjera mokykloje Kad darbas mokykloje reikalauja daug ir įvairių kompetencijų, niekam abejonių, tikriausiai, nekyla. Tačiau ar aukštą kvalifikaciją įgavę žmonės gali tikėtis siekti karjeros dirbdami mokykloje? To ir paklausėme „Renkuosi mokyti“ dalyvių. Pasak jų, karjera mokykloje yra gana ribota. Tie, kas ateina dirbti mokytojais, dažniausiai direktoriai būti nenori, nes jie pasišventė darbui su vaikais, o direktorius yra labiau administratorius, nei mokytojas. O mokytojai gali kelti nebent savo kvalifikaciją ir prisiimti daugiau pareigybių, už kurias niekas papildomai nemoka. O jei būtų mokama už papildomus darbus – reiktų ne juokais pakariauti dėl jų. Jaunųjų mokytojų nuomone, dėl to kalta mokytojo darbo užmokesčio apskaičiavimo sistema. Beveik visi iš jų pasisakė už etatinio užmokesčio mokyklose įvedimą. „Žinoma, mokytojams tai būtų šokas. Nes dabar tik suskamba skambutis, ir jau daugelis bėga savo reikalų tvarkyti, nesvarbu, koks dienos metas tai būtų, nors ir vidurdienis. Retas kuris užsibūna mokykloje. Be to, niekas nenori dalyvauti metodiniuose susirinkimuose, nes niekas už tai nemoka“, – mokytojų darbo specifiką aiškino „Renkuosi mokyti“ dalyviai. Dar viena priežastimi, neleidžiančia naujai kartai siekti bent minimalios karjeros mokykloje, jaunieji mokytojai įvardino vyresnio amžiaus mokytojų nenorą užleisti savo vietą. Anot jų, nors mokyklose ir yra tokių mokytojų, kurie pripažįsta, jog naujoji karta daugelį darbų daro greičiau ir kokybiškiau, tačiau vis dar vangiai jiems užleidžia vietas. Bene didžiausias nesutarimas tarp „Renkuosi mokyti“ dalyvių kilo kalbant apie mokytojo profesijos išskirtinumą. Vieni tvirtino, kad tai tikrai išskirtinė ir prestižinė profesija, o kiti aiškino, jog ji neturėtų būti išskiriama, nes ją galima lyginti su daugeliu kitų: medikų, gaisrininkų ir pan. Mokytojų įvaizdis visuomenėje Per pokalbį su „Renkuosi mokyti“ pirmosios laidos dalyviais sužinojome, kad yra nemažai tėvų, kurie norėtų savo vaikus į mokyklą atvesti pirmadienį ir pasiimti penktadienį. „Tokie žmonės tikisi, kad be jų pastangų vaikas taps genijus. Kai kurie net mano, jog jų vaikai iš prigimties yra vunderkindai ir jiems tereikia šiokios tokios pagalbos mokykloje, nors iš esmės jie „jau galėtų mokytis universitete“. Tačiau, kuomet viskas pakrypsta kiek kita linkme, tėvai ima kaltinti mokytojus ir tai daro namie, vaikams girdint. Po tokių jų pareiškimų ir patys vaikai, atėję į mokyklą, tiesiai į akis žeria neigiamą nuomonę apie mokytojus“, – svarstė mokytojų įvaizdžio problemą Lietuvoje interviu dalyviai. Kalbėdamiesi su jais taip pat išsiaiškinome, kad neigiamą mokytojo portretą formuoja ir tai, kad Vilniaus pedagoginiame universitete studijuojantys žmonės retai renkasi darbą mokykloje. O jei ten ir pradeda dirbti, patenka tarp tų 80 proc. nemotyvuotų pedagogų. Tai, kad mokytojai nėra labai gerbiami Lietuvos mokyklose, pasak „Renkuosi mokyti“ dalyvių, lemia nedidelis jiems suteiktų teisių kiekis. Viena iš programos dalyvių prisiminė mokymus D. Britanijoje, kurių metu sužinojo, jog tenykščiai pedagogai turi teisę iš klasės išvaryti nepaklususį mokinį. Tačiau ji taip pat akcentavo ir tai, kad toks vaikas nelieka be priežiūros. Jam į pagalbą ateina socialiniai pedagogai, kurie stengiasi atrasti mokinio problemas ir išspręsti jas. Lietuvoje kol kas taip nėra. Mokyklos kaita ir mokytojų tobulėjimas „Ką pakeistumėt, jei galėtumėt, mokykloje?“ – paklausėme pašnekovų. Jie kiek susižvalgę tvirtai tarė – „Suteiktume daugiau erdvės mokytojams“. Pasirodo, kai kurie iš „Renkuosi mokyti“ dalyvių dirbdami mokykloje teturėjo vieną savo kėdę, net stalo nebuvo. Todėl pamokoms tekdavo ruoštis sėdint ant tos kėdės arba grįžus namo. Jaunieji mokytojai taip pat užsiminė apie formalaus požiūrio į švietimą naikinimo mokyklose. Anot jų, mokyklose iškyla daug problemų dėl to, kad neteisingai sustatyti suolai, ant sienų klijuojami lipnūs popierėliai, kurie neva gali sugadinti sieną. „Toks įspūdis, kad mokykla turi būti sterili“, – piktinosi jaunuoliai. Kalbėdami apie mokytojų tobulėjimą ir savišvietą, jaunieji pašnekovai taip pat negailėjo kritikos patyrusiems kolegoms. Pasak jų, mokytojams trūksta noro. Nors, pavyzdžiui, seminarai būna nemokami ir vyksta netoliese, tačiau tik vienetai ten keliauja. Ir tai ne laiko stokos, o noro klausimas, tvirtino pašnekovai. Baigdami susitikimą su „Renkuosi mokyti“ programos dalyviais jų dar paklausėme, ar jie vėl ryžtųsi pradėti dirbti mokykloje – visi atsakė teigiamai, tačiau kai kurie sudvejojo ir pasitaisė – „Eičiau tik tokiu atveju, jei padėtų „Renkuosi mokyti“ programa“. Belieka pasidžiaugti, kad tokių programų ir iniciatyvų esama. Negana to, jos turi ir tęstinumą. Pavyzdžiui, pirmoji „Renkuosi mokyti“ dalyvių laida ruošiasi nuo šio rudens pradėti numatytus programos tęstinumo darbus. Gintaras GIMŽAUSKAS, Jūratė VOSYLYTĖ