Meilės Lukšienės premija apdovanotas 26 metų mokytojas Arturas Adamas Markevičius kasdien stato tiltus tarp krantų, kurie vienas kito bijo. Bet per kiek daugiau nei dvejus pastaruosius metus jis jau patyrė, kad kai tie krantai susieina, baimė išsisklaido.

„Aš nesu kuo nors geresnis už kitus mokytojus. Neduok Dieve, jei taip kas nors pagalvotų. Be kolegų palaikymo nieko nebūtų buvę. Tai viso mūsų kolektyvo nuopelnas“, – apie tai, kad jam teko šiemetinė premija, kuri teikiama jauniems pedagogams, sakė A. A. Markevičius.

Nors mama pedagogė nelinkėjo būti mokytoju, A. A. Markevičius šį rugsėjį pradėjo trečius metus mokykloje. Mokykla, kurioje jis dirba, yra neįprasta. Arturas Adamas Vilniaus Šilo specialiojoje mokykloje sutrikusios raidos vaikus moko prisitaikyti prie juos supančio pasaulio.

Jis gerai pamena savo pirmą darbo dieną. Tądien ką tik iškeptas pedagogas manė, kad tai būsianti ir paskutinė jo diena mokykloje. Tačiau dabar jis gerai supranta, ko bijo visuomenė bendraudama su kitokiais žmonėmis.

„Nesijaučiu vertas šio apdovanojimo. Sutikau, kad mokykla mane deleguotų, iš didelio noro, kad daug žmonių, valdžia, viršūnės išgirstų apie įtraukųjį ugdymą, integracijos svarbą. Kad kiti suprastų, kad tai įmanoma.

Yra valstybės nutarimas, kad nuo 2024 metų mokyklos priimtų vaikus pagal gyvenamąją vietą, nepriklausomai nuo to, ar jie normalios, ar sutrikusios raidos, ar turi negalią. Politikai apie tai diskutuoja tokiu lygmeniu: kiek tam reikia pinigų, kiek reikia liftų, kad reikia paplatinti koridorius. Man norėjosi, kad jie išgirstų kitą aspektą – žmogiškąjį.

Šis apdovanojimas reiškia mūsų idėjos, kurią mes bandome įgyvendinti, įvertinimą“, – savo užmojį atskleidė A. A. Markevičius.

Tikėjosi aukštų diskusijų, bet gavo svarbesnę misiją

Kai Vilniaus universitete visuomenės sveikatos mokslus baigęs, o Varšuvoje bioetiką studijavęs A. A. Markevičius baigęs „Renkuosi mokyti“ kursus sulaukė pasiūlymo dirbti etikos mokytoju ir popamokinės veiklos auklėtoju Šilo specialiojoje mokykloje, jis sutriko.

Vaikinas tikėjosi dirbti įprastoje mokykloje ir su vyresniais mokiniais kalbėtis apie sudėtingus etikos dalykus, diskutuoti. Ilgainiui jis perprato, kad netikėtai tekusi misija galbūt net svarbesnė – tiesti ribotų galimybių vaikams kelią į pasaulį ir statyti tiltus tarp tų vaikų ir jiems atšiauraus išorinio pasaulio.

„Iki šiol esu įsitikinęs, kad svarbesni yra tie paprasti dalykai. Mūsų, mokytojų, darbas padėti vaikams suprasti save, suprasti aplinką. Antraip mūsų mokyklos vaikai nepatirtų pasaulio grožio ir neatrastų savęs“, – paaiškino Arturas.

Pačią pirmą darbo dieną Šilo mokykloje Arturą vienas mokinys apmėtė smėliu. Jaunas pedagogas sutriko, manė, kad tai yra normalu, bet po įtemptos dienos jis buvo tikras, kad kitą dieną nebepravers klasės durų. A. A. Markevičius kurį laiką slėpė nuo savo kolegų, kad yra sutrikęs, neišmano, kaip elgtis tam tikrose situacijose. Tačiau vos prabilęs sulaukė gūsio naudingų patarimų. Dabar jis pats jau pataria kitiems – derina darbą mokykloje ir „Renkuosi mokyti“ komandoje.

Autorė Aida Murauskaitė, LRT.lt
Fotografija Edvardo Blaževič
Visas straipsnis publikuojamas LRT.lt

 

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1